Gyventojų registras: pradžia

Dabartinė Gyventojų registro sistema leidžia greitai rinkti ir, esant poreikiui, perduoti asmens duomenis įvairioms institucijoms. Vis dėlto dar iki 1940 m. Lietuvoje metrikus tvarkė bažnyčia pagal 1927 m. pasirašytą konkordatą su Vatikanu – bažnyčiose buvo registruojami svarbiausi gyvenimo įvykiai – gimimas, mirtis ir santuoka (ypatingas bažnyčios vaidmuo buvo skyrybų klausimais, mat santuoką galėjo anuliuoti tik dvasinis teismas). 1940 m. rugpjūčio 15 d. įsigaliojo Santuokos ir Metrikų įstatymai – ši data žymi civilinės metrikacijos Lietuvoje atsiradimo pradžią.
 
1941 m. sausį buvo įsteigtas Civilinės būklės aktų respublikinis archyvas ir civilinės būklės aktų įrašų biurai, tad visos tikybinės organizacijos buvo įpareigotos iki tol saugotas metrikų knygas perduoti naujiesiems civilinės būklės aktų registratoriams: miestuose – civilinės būklės aktų įrašų biurams, o kaimo vietovėse – tuometinėms apylinkių taryboms.
 
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šalyje vyko daug esminių permainų. Be kitų svarbių klausimų valstybei atsirado būtinybė spręsti pilietybės, emigracijos, imigracijos, asmens dokumentų išdavimo klausimus.
 
Atsižvelgiant į valstybės poreikį turėti tikslius duomenis apie gyventojų sudėtį, jų teritorinį pasiskirstymą, pokyčius, naujų pasų išdavimo informaciją, buvo nutarta steigti Gyventojų registrą. Vyriausybė pavedė Statistikos departamentui koordinuoti šio registro tvarkymo darbus. 1991 m. pabaigoje buvo patvirtintas iššūkiu tapęs Asmens kodo standartas – unikali vienuolikos dešimtainių skaitmenų seka, žyminti asmenį ir naudojama duomenims apie jį kaupti valstybės tvarkomose duomenų bazėse. 1992 m. balandžio 1 d. savo veiklą pradėjo ir Vyriausybės įsteigtas Gyventojų registras – tądien Lietuvoje gimė ir pirmieji asmens kodus gavo 230 vaikų.
 
Registras įsteigtas remiantis 1992 m. kovo 1 d. įtvirtintu Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymu, kuris numatė, kad registre bus renkami ne tik pagrindiniai asmens duomenys (vardas, pavardė, gimimo data, lytis ir gyvenamoji vieta), bet ir duomenys apie asmens tautybę, karo prievolę, gimtąją kalbą, užimtumą, mokymąsi, išsilavinimą, civilinę būklę, specialybę, pensiją ir pan. Tokiu būdu informacija apie asmenis į Gyventojų registrą atkeliaudavo iš įvairių institucijų – Vidaus reikalų ministerijos pasų tarnybų, Krašto apsaugos ministerijos, civilinės metrikacijos skyrių, valstybinių duomenų bankų, darbuotojų apskaitą tvarkančių institucijų, aukštesniojo ir aukštojo mokslo įstaigų, socialinio aprūpinimo ir draudimo įstaigų, Emigracijos ir migracijos tarnybos. Nuo 1993 m. imta vesti santuokos sudarymo, jos nutraukimo, mirties, tėvystės nustatymo, įvaikinimo ir asmenvardžių keitimo įrašus. Vėliau (1995–1997 m.) Gyventojų registras buvo papildytas naujųjų asmens dokumentų – teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimų ir asmens be pilietybės kelionės dokumentų, pabėgėlio kelionės dokumentų – duomenimis.
 
Vis dėlto dėl augančių valstybės poreikių ir besikuriančių kitų šalies registrų didėjo asmens duomenų apsaugos reikalavimai, tad 1997 m. tvarkomų duomenų sąrašas buvo sutrumpintas – palikti tik asmens tapatybę patvirtinantys duomenys, duomenys apie gyvenamąją vietą ir šeiminius ryšius, t. y. duomenys, būtini valdžios ir valdymo institucijų, savivaldos ir kitų institucijų funkcijoms atlikti.