Sutarčių ir teisių suvaržymų registras: pradžia

Kadangi Sutarčių ir teisių suvaržymo registras (STSR) savo veiklą pradėjo tik 2022 m. pradžioje, priešistorėje pasakojama likviduoto Hipotekos registro, kurio funkcijas dabar atlieka STSR, kūrimosi istorija.
 
Įkeitimo teisė, dar Senovės Romoje susiformavusi kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą, iki šių dienų išliko beveik tokia pati. Romėnų hipotekos pagrindu formavosi ir Lietuvos civilinė teisė. Jau pirmajame Lietuvos Statute buvo gana pažangiai reglamentuojami teisiniai įkeitimo santykiai.
 
Iškart po 1918 m. vasario 16 d. vienu svarbiausių darbų šalyje buvo notariato ir hipotekos taisyklių pertvarkymas. Lietuvos teritorijos dalyse veikė trys skirtingi nuostatai ir įstatymai. Pagal juose nustatytą tvarką pas notarą sudaromi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo ar suvaržymo aktai vėliau turėjo būti įtraukiami į hipotekos knygas, vedamas hipotekos skyriuose prie apygardos teismų, o nepriklausomoje Lietuvoje – prie Marijampolės (Suvalkų) apygardos teismo.
 
1927 m. buvo nuspręsta pradėti rengti Ipotekos įstatymo projektą ir šią užduotį patikėti tuometiniam teisingumo ministrui. Galutinai Ipotekos įstatymas įsigaliojo 1938 m. sausio 1 d. Tuomet Lietuvoje pradėjo veikti bendroji Ipotekos įstaiga, kuri registruodavo teises į nekilnojamąjį turtą ir nekilnojamojo turto įkeitimus. Gerai veikė sukurta registravimo sistema – hipotekos aktai nuo šiol buvo sudaromi arba vietos hipotekos įstaigoje, arba pas notarą, įpareigojus jį apie kiekvieną tokį aktą tą pačią dieną pranešti hipotekos įstaigai. Puikiai veikė ir bankai – pavyzdžiui, 1939 m. Žemės bankas buvo sukaupęs 21,6 proc. visai kredito sistemai priklausančių indėlių. Už įkeistą turtą tuomet šis bankas buvo išdavęs beveik 109 mln. litų paskolų stambiesiems ūkininkams ir 18 mln. litų – namų savininkams.
 
Lietuvos okupacijos metais hipoteka prarado savo prasmę, nes didžioji dalis nuosavybės priklausė valstybei. Vienintelė sritis, kurioje įkeitimas dar galėjo būti realiai taikomas, buvo gyventojų kreditavimas.
 
Po nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m. pasikeitus visuomeniniams santykiams ir privatizavus dalį valstybės turto, Lietuvoje vėl atsirado privačios nuosavybės teise valdomo turto ir buvo grįžta prie panašaus hipotekos institucinio modelio, kuris veikė iki Lietuvos okupacijos.
 
1992 m. spalio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, kuris buvo kuriamas taip, kad institucinė kreditoriaus reikalavimų apsaugos sistema būtų grindžiama nepriklausomos Lietuvos patirtimi, kuria remiantis hipotekos kreditoriaus teisių apsaugą garantavo prie teismų veikusios institucijos – hipotekos įstaigos. Deja, nei hipotekos įstaigos, nei registras nebuvo įsteigtas, nes šis įstatymas taip ir nepradėjo veikti – nebuvo priimtas nutarimas dėl jo įgyvendinimo. Po ketverių metų buvo priimtas Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymas. Tuo pat metu Teisingumo ministerija pasirašė sutartį su Norvegijos registrų plėtros agentūra dėl hipotekos sistemos Lietuvoje suprojektavimo ir įdiegimo.
 
1997 m. rugsėjo mėn. įsteigta biudžetinė Centrinė hipotekos įstaiga, o gruodį buvo pradėta projektuoti Hipotekos registro laikinąją duomenų bazę, skirtą įrašyti, pakeisti bei išbraukti duomenis apie įkeitimo sutartis, sudarytas iki Hipotekos registro veiklos pradžios.